Čekuolis ir draugai

Niekaip nesuprantu susižavėjimo Centre Point pastatu. Na taip, vaizdas iš jo paskutinio aukšto yra nuostabus, netgi šiek tiek kvapą gniaužiantis, bet pats pastatas yra ne kokios išvaizdos. Man primena vienus iš tų Sovietinių pastatų, kurie po dešimties metų atrodo lyg lauko baidyklės gadinančios miesto vaizdą.

Man šiandien yra atostogos, o aš vis galvoju apie darbą. Kodėl? Pati nežnau, jau kuris laikas norisi kito darbo, nors pati nežinau kokio noriu ir išvis, ką daryti su savo gyvenimu. Egzistencinė krizė, galvojau, kad ji po studijų tikrai nenutiks, tačiau…

Šiandien pirkau dovanų armonikėlę (ar taip vadinasi lietuviškai?), ir pagalvojau, kad visai ir pati norėčiau ją isigyti sau, nes ji tokia mažutė, kad lengvai būtų galima nešiotis su savimi. Gal kas galėtų pamokyti, kaip ją groti, jei isigyčiau?

Laukiu… Kol parsisiųs The Sims 3, oj, kaip žaisiu, bet žinau, kad šis žaidimas niekaip neatstos Dragon Age: The origins, geriausias žaidimas kokį yra tekę žaisti.

Man kartais patinka Soho. Labiausiai tada, kada nereikia skubėti. Dar labiau, kai nereikia skubėti ir oras yra vasariškai šiltas. Bet šiandien tenkinuosi, tik nereikia skubėti.

Kuo daugiau susipažinu su Pietų Afrikietėm (Britų kilmės), tuo labiau įsitikinų, kad joms drabužių mados nerūpi. Kažkaip stebina, kad man rūpi, nors povelnių, vistiek jų nesilaikau. Koks skirtumas. Bet kaip ne kaip, o įdomu, kaip į mane ten žiūrėtų.

“Žmogus gali pamiršti absoliučiai viską, - tačiau ne save patį, ne savo esmę. Charakteris išvis nepakeičiamas, nes visi asmens veiksmai kyla iš vieno vidinio prado, kuris lemia, kad vienodomis aplinkybėmis žmogus visuomet turi daryti tą patį ir kitaip negali”*
Galbūt todėl šiandien aš ir vėl sėdžiu svajodama, jog kažką prasmingo nuveiksiu, tačiau taip nieko ir nepadarydama. Pastarouju metu, ypač kai baigiau ‘Aukštuosius’ mokslus ir darbo monotonija įsisuko į gyvenimą, norisi kažkaip įprasminti save, tą laisvą laiką, kurį troškau turėti metų metus po visų darbų, ir įrodyti sau pačiai, kad nepasiduosiu nuobodumui bei tingumui. Žiuriu į žmones, kurie visą laiką kažką daro, į kažkokius kursus laksto, kažką naujo mokosi, su didžiausiu pavydu. Vis galvoju, o kuo aš blogesnė? Kodėl aš negaliu nors kartą pokalbyje pasakyti, jog neesu apsiribojusi vien tik darbu/namais, namais/darbu? Ir iškart pati sau atsakau, o kas trukdo?
Aš neesu uždaryta dežutėje, manęs nelaiko jokios grandinės, o ir niekas nepastatė aukštos sienos, kurią reikėti perlipti vien tik turint tinkamas kopėčias. Aš pati esu tas stabdi,s ir kas yra juokingiausia - visą tai žinau, bet nesikeičiu. Tokios mintys mane aplanko dažnai, o ypač savaitgaliais, kai laiko yra daugiausiai. Įdomu, kad visada randu kuo pasiteisinti. Štai namus reikia tvarkyti, štai pinigų nėra ar savijauta nelabai gera. Ir taip kas kartą…
Visa tai lenda iš manęs, nieko kito. Nenoriu būti tokiu žmogum, bet ir nesikeičiu. Negaliu patikėti, kad mano vidus yra tik svajojantis, tačiau nieko nedarantis žmogus. Ir tikrai, norisi pamiršti save, savo susikurtus nepatogumus ir tiesiog išbandyti viską…

Dar viena diena, šiandien ji šalta, bet nuostabiai saulėta. Šį rytą apsilankiau Borough Market ir mačiau žmones parduodančius savo gaminius, su įvėpimu šnekančius apie tai, ką jie geriausiai išmano. Mane tai taip traukia, yra tiesiog nuostabu, kai gali pasikrauti iš kitų žmonių, kurie primena tau tavo norus. Pirkau balto vyno, kuris pasididžiuodamas stovi šaldytuve, jį man rekomendavo žmogus, nuostabiai apibūdinantis vynų skonius. Žinau, kad nuo šiol tik ten pirksiu vyną, juk taip daug įdomiau kai daiktas įgauna istoriją.

Manau, kad baigsiu dieną su knyga.

*Schopenhauer “Gyvenimo išminties aforizmai”

Seniai žadėjau prisėsti ir kažką suspausti klavetūroje tačiau niekaip nerasdavau laiko arba tiesiog pamiršdavau, kol skaitydavau kitus blogus. Tad šiandien pasakau sau, kad bent porą žpdžių pabaksnosiu tam, kad nepamirščiau kaip rašoma lietuviškai visai. O pasiekimas, kuris tikrai mane įkvėpė tai buvo ‘cupcakes’ gamyba. Tikriai džiaugiausi juos gamindama, iki kol nuo stovėjimo paskaudo kojos, jog net norėjosi viską mesti ir susiraityti sofoj. Bet viską užbaigiau ir štai koks gavosi rezultatas:

asmeninė nuotrauka

asmeninė nuotrauka

Dar nespėjau paragauti, tad nežinau ar jie bus valgomi. Pirmas kartas ir… Manau, kad tikrai neatrodo, kaip iš parduotuvės, bet tikėkimes, kai vyriškis grįš iš darbo, paragaus ir pasakys, jog visai neblogi ir galiu drąsiai nešti kolegoms į darbą.

Mano kūnas ir siela išvargę. Tiek daug vyksta, žinau,  kad turėčiau bėgti nesustojant lyg marotono dalyvis, tačiau aš noriu ramybės. Man reikia nors vienos dienos, kai galiu atsipalaiduoti taip, jog galvoje neskambėtų kitos dienos planai, gyvenimo statybos…

Laukiu tos dienos, kai pabudus galėsiu džiaugtis knygomis, kuriomis begioja semiotikos atplaišai, negalvojant ar tie žodžiai tinkami mano disertacijai. Puodelis arbatos ryte skambant Led Zeppelin, saulės žybsnis. Galbūt vėliau pasivaikščiojimas po angliškąjį sodą, o gal ilgas skendimas vonioje.

Jokių rytojų, jokių karjeros darymų - norisi, kad būtų ramu, atsipalaiduotų raumenys ir smegenys.

Praeitą savaitgalį rytą praleidau žaisdama Šachmatais. Pralošiau visus kartus ir visdėlto buvo didelis malonumas pralošti. Negreitai toks rytas vėl ateis.

Gal kas šachmatais nori sužaisti?

Sveikinam Čekuolį su Santarvės ordino suteikimu. Šis ordinas yra suteikiamas už viso gyvenimo indėlį puoselėjant santarvę - “Pro augenda concordia”.
Manau, jog šis žmogus yra tikrai jo nusipelnes ir mes linkime ponui Čekuoliui toliau testi savo autoteratingą veiklą.

P.S. jei norit daugiau apie tai paskaityti:
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/santarves-ordinas—acekuoliui.d?id=27428187

Lopšinės šnabždesys minčių triukšme. Šaukia sielą, apimtą šizofrenijos prisiminimų. Jei ašaros krenta, ar jau verki?

Dievas laukia už durų, galima girdėti jo ūsų šnopavimą pro raktų skylutę. Rašau debesų kronikas, mat emigravau iš žemės.
Pastaba: angelai nėra tokie jau ir draugiški.

Duok duonos gabalėlį. Pašventinsiu juo saulę, užmiršiu naktį - aš jos nemėgstu. Naktį garbina seksualininiai maniakai - tada lengviausia išplėšti besusiteršančią sielą, o visi tik to ir tikisi.

Dieve, tavo kvėpavimas trugdo man miegoti. Kitą kartą nakvosim atskirose lovose! 

Pakaruokli,

Ar matai tolumoje išskleistas vėliavas? Ar girdi karo būgnus kviečiančius mane į kovą?
Aš einu ginti Jėzaus kapo, žmogaus, kuris buvo pradėtas nuodemėje.Pakaruokli, palauk dar truputį, pagaląsk mano sidabro kardą. Nulipk nuo kartuvių, išgelbėk mane!
O, pakaruokli, kraujas verda, sesės dabina mano kūną gėlėmis. Linguoju į ritmą patale.
Pakaruokli mano, susitiksim aukso kape.

Žmones valdyti - langva.

Teužtenka įskiepyti baimės sėklą ir žmogus tampa tavo nuolankiu tarnu. Dingsta bet koks racionalus mastymas ir gali drąsiai išnaudoti žmogų, mat jei nebus klausimų, nebus ir sukilimų.

Nesvarbu, kaip ta baimė sukeliama, ar per fizinę prievartą, ar per melą. Kas svarbu, tai kad ji užnuodyja žmogaus protą ir jis daugiau nieko nebepažįsta, kaip tik ją. Štai tada žmogų galima užvaldyti, tada ta bejėgė būtybė tampa pavaldi kito norams.

Žmogaus pakeisti neįmanoma.

Kontroliuoji jo baimę - manipuliuoji žmogumi. 

Visi man kartojo, kad turiu būti kaip tas ar anas, kad tai, ką darau ir mąstau, nėra tai, ką iš tiesų turėčiau nešiotis savo galvoje. Pirštais badė į Tobuluosius Žmones, kaip į kokius daiktus reklaminiam kataloge. Išsirenki vieną, nusiperki ir pats tampi tobulu. Greita, pigu, patogu. Ir tik už 99.99 sielos gabalus. O kas sugalvojo tuos nuostabiuosius šablonus? Mes?

Turi save padaryti idealų, prisitaikyti prie visų, būti Jais – ne savimi, juk tu net nežinai savęs. Niekas nemokė būti savimi.

Būti tuo savuoju aš yra talentas, kurį retas iš mūsų atranda. Mus mokė perdirbti save tol, kol pagaliau galima prisiskirti kokiai nors žmonių grupei, kaip rušiuojamas atliekas.

Aš nežinau, kas esu, manęs niekas to neišmokė, nes tai nėra paprasta. Ričardas Gavelis vienoje iš savo knygų rašė: „…genealumas tėra viso labo tobulas gebėjimas begal tvirtai, užsispyrus, ligi pat galo išlikti pačiu savimi.“

Iki genijaus statuso man dar toli… Galbūt kasnors siūlo savęs buvimo pamokas?

• Kiek ilgai gyvenime reikia lankstyti tobulą gervę?
• Ją lankstau jau nuo vaikystės.
• Kažkada pas mane atskrido gervės…
• Kur jos dingo?